2026 m. gegužės 21 d.
Jubiliejinį sezoną teatras „Menas“ pasitinka su nauju vadovu ir nauja vizija
Teatrui „Menas“ pradeda vadovauti vienas jo įkūrėjų, režisierius Julius Dautartas. Sugrįždamas į teatrą jis atsineša ne tik ilgametę kūrybinę ir vadybinę patirtį, bet ir aiškią ateities viziją. J. Dautartas siekia telkti stiprius kūrėjus, plėsti vaikams ir jaunimui skirtų spektaklių repertuarą bei stiprinti teatro ryšį su bendruomene. Per savo profesinę karjerą režisierius sukūrė daugiau kaip 40 spektaklių, dirbo įvairiuose Lietuvos teatruose, o 1991 metais buvo vienas iš teatro „Menas“ steigėjų.
.png)
Simboliška, kad į teatrą „Menas“ grįžtate jubiliejiniais, 35-aisiais teatro veiklos metais. Ką jums reiškia šis sugrįžimas?
Į teatrą grįžtu po 22 metų. Tiesa, ryšys su juo niekada nebuvo visiškai nutrūkęs. Dar 2013–2014 metais buvau pakviestas atnaujinti vieną iš savo spektaklių. Tačiau dabar tai jau visai kitas etapas.
Per tuos metus teko sukaupti įvairios patirties. Dirbau režisieriumi, vadovavau kultūros įstaigoms, dvylika metų buvau Seimo narys, dirbau kultūros politikos srityje. Visa tai sukrovė nemažą profesinį bagažą, kuris šiandien praverčia grįžus į teatrą.
Todėl šis sugrįžimas man yra ir džiaugsmas, ir atsakomybė. Ypač todėl, kad grįžtu jubiliejiniais teatro metais. Tai proga ne tik prisiminti nueitą kelią, bet ir galvoti apie tai, kur teatras turėtų judėti toliau.
Jums vadovo pareigos nėra naujiena, vadovavote įvairiems projektams, buvote polikoje. Ką, jūsų manymu, reiškia būti geru vadovu?
Blogiausia būtų manyti, kad viską jau žinai. Principai išlieka tie patys, tačiau kiekviena organizacija yra gyvas organizmas, kiekvienas kolektyvas kitoks.
Per savo profesinį kelią teko ne tik kurti spektaklius ir vadovauti teatrui, bet ir dvylika metų dirbti Seime, dalyvauti kultūros politikos formavime, vadovauti įvairiems projektams bei organizacijoms. Visa ši patirtis leidžia į daugelį procesų žvelgti plačiau.
Vadovas turi būti valingas, gebėti priimti sprendimus ir spręsti problemas. Tačiau kartu jis turi būti atviras žmonėms. Geras vadovas nepataikauja kolektyvui, bet palaiko nuolatinį darbinį ryšį ir dirba kartu dėl bendro tikslo.
Teatre labai svarbus kiekvienas žmogus – nuo režisieriaus ir aktoriaus iki scenos montuotojo, grimuotojo ar patalpas prižiūrinčio darbuotojo. Visi yra vieno mechanizmo dalis.
Jūs buvote vienas iš teatro „Menas“ kūrėjų. Ką labiausiai prisimenate iš to laiko?
Pradžioje viską kūrėme nuo nulio. Reikėjo ne tik statyti spektaklius, bet ir įrengti teatrą. Patys montavome sceną, ieškojome techninių sprendimų, kūrėme erdvę.
Prisimenu ir pirmąsias gastroles. 1992 metais Joniškyje rodėme tris spektaklius. Salė buvo pilnutėlė. Vėliau daug gastroliavome Lietuvoje, turėjome savo autobusą, techninę bazę, visą reikalingą infrastruktūrą. Tai buvo laikas, kai teatrą reikėjo kurti ne tik kaip meninę, bet ir kaip organizacinę struktūrą.
Kokią teatro „Menas“ viziją matote šiandien?
Pirmiausia noriu išlaikyti teatro tapatybę. Teatro steigimo dokumentuose aiškiai įvardyta, kad tai teatras vaikams ir jaunimui. Manau, šią kryptį turime stiprinti.
Tai nereiškia, kad nebus spektaklių suaugusiesiems. Jie būtini ir žiūrovams, ir aktoriams. Tačiau norėčiau didesnės pusiausvyros tarp spektaklių vaikams, jaunimui ir suaugusiųjų auditorijai.
Ypač svarbi kokybiška dramaturgija vaikams ir jaunimui. Lietuvoje šiandien turime daug stiprių autorių, todėl tikrai yra iš ko rinktis.
Norėčiau, kad teatras būtų matomas, o spektakliai būtų vertinami nacionaliniu mastu ir pretenduotų į svarbiausius teatro apdovanojimus.
Kokie svarbiausi jūsų, kaip teatro vadovo, uždaviniai?
Vadovo užduotis – pakviesti stiprius režisierius ir sudaryti jiems sąlygas kurti. Režisieriaus kūrybinė autonomija man yra labai svarbi. Tačiau už pakviestų kūrėjų pasirinkimą atsako teatro vadovas.
Taip pat svarbu pastebėti kolektyve kylančias įtampas, spręsti problemas dar joms neįsisenėjus ir užtikrinti, kad visi dirbtų dėl bendro rezultato.
Norėčiau, kad teatras pasitikėtų savo jėgomis, kurtų stiprius spektaklius ir būtų matomas ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje.
Dažnai kalbate apie teatro bendruomenę. Koks, jūsų manymu, yra teatro vaidmuo šiandien?
Man atrodo, kad teatras yra daugiau nei institucija. Tai bendruomenė ir gyvenimo būdas.
Mes, profesionalūs teatralai, turime palaikyti visą teatro lauką – nuo nacionalinių teatrų iki mažų miestelių, mokyklų ar bendruomenių teatrų. Kartais mažame miestelyje gimsta labai įdomūs ir vertingi darbai.
Teatras gyvas tol, kol žmonės jaučia poreikį kurti, vaidinti, susitikti ir kalbėtis. Todėl svarbu stiprinti visą teatro ekosistemą.
Kokie artimiausio sezono planai?
Sezonas jau dėliojamas. Numatytos naujos premjeros, vyksta pokalbiai su režisieriais. Norėčiau, kad ateityje repertuaras būtų planuojamas ne vienam sezonui, o bent dvejiems metams į priekį.
Man svarbu ne režisierių pavardžių gausa, o ilgalaikis bendradarbiavimas. Norėčiau, kad kūrėjai dirbtų su teatru nuosekliai, matytų savo perspektyvą, o kolektyvas žinotų, kokia kryptimi juda teatras.
Taip pat matau nemažai techninių darbų. Teatrui reikalingi tam tikri infrastruktūros sprendimai, atnaujinimai, reikia galvoti apie ateitį ir kurti sąlygas kokybiškam darbui.
Panašu, kad jūsų laukia labai intensyvus laikotarpis.
Taip, bet teatras ir negali būti ramus. Jeigu norime augti, turime nuolat judėti pirmyn. Svarbiausia, kad šis judėjimas būtų prasmingas, o visi pokyčiai padėtų teatrui stiprėti.
Norėčiau, kad po kelerių metų galėtume pasakyti, jog teatras ne tik išsaugojo savo tapatybę, bet ir sustiprėjo, tapo dar atviresnis miestui, žiūrovams ir kūrėjams.